Labai seniai to nedariau... sunku pradėti. Ne, ne rašyti, o tiesiog pradėti kapstytis savo galvoje. Prisiminti užmirštus dalykus. Vieni iš jų kelia liūdesį, kiti džiaugsmą, bet viską palikau praeityje. Tačiau tik man taip iš pradžių atrodė. Prisiminimų šleifas vis persekioja mane iki šiol, kad ir kaip sunku tai pripažinti. O aš noriu laisvai ir laimingai gyventi toliau, tai pagrindinis mano tikslas. Gal net ir geriau viską rimtai apgalvoti ir leisti, kad vėjai išnešiotų į visas keturias puses, o mano galva liktų tuščia, bet pilna noro gyventi. Tačiau, nors ir kaip norėčiau viską ištrinti, tai, deja, yra visiškai neįmanoma. Praeities neištrinsi, bet sukaupusi patirtį galėsi nebekartoti tų pačių klaidų. Dabar galvoju... kodėl mes, žmonės, esame tokie sutvėrimai kurie vistiek dar kartą ir dar kartą kartojame tas pačias klaidas? Kodėl mes iš jų nepasimokome? Gal dėl to, kad tos klaidos nėra tokios ir skausmingos kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Gal viltis, kad kitą kartą bus geriau. Tai naivumas, labai milžiniškas naivumas, tačiau be jo gyventi būtų neįdomu lygiai taip pat kaip ir be klaidų, o visą tai skatina žmogaus augimą. 

Mano klaida buvo atleisti žmogui, priimti jį vėl į savo gyvenimą. Ar aš dabar gailiuosi tokio sprendimo? -Ne. Jei leistų grįžti atgal ar elgčiausi lygiai taip pat? -Žinoma, kad taip. 

Kad ir kaip mane visi vyresni žmonės mokė, kad reikia atleisti tam kas įskaudino ir jį paleisti, bet to aš padaryti negalėjau. Kadangi labai mylėjau, nors nesu tikra, kad tai buvo ir dar vis yra - meilė. Jis man yra viskas - pirmas rimtas vaikinas, pirmas žmogus kuris man rodė begalinę šilumą, pirmas mano gyvenime vyras, pirmas kuris mane lietė ir jaudino taip, kaip dar niekada niekas to nėra daręs, Tačiau, aš niekada nebuvau atvira sau, o juo labiau jam. Bijau pripažinti, kad jis yra tik mano užgaida. Aš jo labai norėjau, jis buvo mano tikslas, o kai jį pasiekiau, tai tapo nebeįdomu. Bet jau buvo vėlu, nes mes tapome pora. Taip slinko dienos, o aš jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Man neberūpėjo niekas kas yra bent truputi susijęs su juo. Pradėjau jo nekęsti. Ir sprogau galutinai - palikau jį. Bet prieš tai darydama, maniau, kad bus lengva, kad AŠ tokia stipruolė, savarankiška panelė tikrai nesigailėsiu ir neapašarosiu tokio savo sprendimo. O nutiko tai, ko aš nesitikėjau visiškai, nesupratau nieko kas su manimi vyko. Tą akimirką, kai iš mūsų tapo aš ir jis, aš apgalvojau ką padariau, nekenčiau savęs, degiau iš pykčio jam ir sau, nebenorėjau nieko... Po labai mažo laiko tarpo jis vėl mane susigrąžino. Prisiklausiau pažadų, kad viskas pasikeis, kad man nebereikės kentėti, ilgai laukti permainų. Tačiau, tai buvo melas, kuris mane vėl iš naujo po truputi "valgo". Ar aš pasimokysiu iš buvusių įvykių ar ne - šiuo metu atsakyti tikrai negaliu.
Man trukdo nepasitikėjimas kitais žmonėmis būti pilnai atvirai. Bet, aš labai pykstu ant savęs už tai, kad tam žmogui kuris kiekvieną vakarą nori apkabinti mane, pasakyti, kad myli ir pabučiuoti - aš nesu atvira. Aš jam negaliu pasakyti, kad labai dažnai būdama su juo aš prisimenu kitą vaikiną, kurio nemačiau jau labai seniai, kad labai daug apie jį galvoju ir jaučiu jam labai šiltus jausmus, BET jei atsirastų galimybė išeiti, aš to nepadaryčiau. Nesugebėčiau. Nes bijočiau mesti taką dėl takelio ir lygiai taip pat kaip ir pirmąjį kartą susimauti, kad tai nebūtų tik dar vienas noras kažko pasiekti ir užkariauti, o paskui verkti, kad esu nelaiminga.
Aš privalau išmokti būti atvira pirmiausia sau, o paskui ir kitiems. Taip gyventi būtų paprasčiau. 

Ištrauka iš mano susipainiojusių minčių

 Juoda lyg smala kava ir smilkstanti cigaretė. Rytas, diena, vakaras, naktis. Mintys apie tave. Sakyti Taip ar Ne. Taip, ne, taip, ne, taip... O jeigu? O jeigu liksiu vėl įskaudinta?
 Suprask, aš bijau. Bijau ir vėl būti pažeidžiama ir priklausoma. Tu nežinai, kaip sunku buvo atsitiesti, todėl prašau, nepyk, bet... aš niekur neskubėsiu. Aš išmokau gyventi viena, būti savarankiška ir šalta, todėl, leisiu gyvenimui ir tau bei sau ( o gal galiu sakyti mums?) plaukti pasroviui.
 Prisipažinsiu... tą vakarą kai tave pirmą kartą pamačiau viduje man kažkas suvirpėjo. Buvai toks tylus ir abėjingas viskam. Aš nežinojau ar kadanors tave dar pamatysiu. Visą vakarą galvojau tik apie tave, tačiau atėjo rytas ir tu mano mintyse išsisklaidei kaip malonus sapnas ar prisiminimas. Gyvenau toliau... ir po keletos metų mes vėl susitikom. Netikėtai. Tie vakarai bendraujant su tavimi man buvo ir yra ypatingi. Ačiū, už tai, kad sugebi padaryti mane laiminga. Bet. Prašau. Palauk dar truputi. Neskubėk.

Pasikeitimai

  Peržiūrėjau senus savo įrašus ir tik dabar supratau, kad eina jau treti metai kai turiu tokią nuostabią vietą minčių išliejimui - blog'ą. Jis man lyg dienoraštis... mažai įrašų paviešinta, tačiau "juodraščiuose" jų milijonai.
  Per šiuos tris metus mano gyvenimas pasikeitė. Nors... tiksliau ne gyvenimas, o aš pati. Pirmame įraše rašiau, kad mano tikslas yra išlaikyti dešimtos klasės egzaminus. Oi, kiek nervų dėl nieko teko išeikvoti. Jei būtų tokia galimybė laiką grąžinti atgal, tai dėl tokių niekų net nesinervinčiau. Bet ką aš čia kalbu... dar birželį teko plaukus rautis iš baimės dėl brandos egzaminų. Tačiau nebebuvo taip baisu kaip pirmąjį kartą. Ir labai džiaugiuosi tuo, jog dešimtos klasės egzaminai (nors ir kokie nereikšmingi jie bebūtų) davė didžiulės patirties ir suvokimo kas yra toks dalykas kaip egzaminas. Ir jei dabar būčiau dešimtokė ir būtų galima laisvai pasirinkti laikyti egzaminus ar ne, laikyčiau visus ir skatinčiau kitus juos laikyti.
  Žinoma, tuo metu tai buvo didžiausias mano tikslas, dabar kai jie įvykdyti galiu sau tik pasiploti. Augu aš - auga ir bręsta nauji tikslai. Kadangi šie metai man yra ypatingi, nes esu pirmakursė studentė, tai taip pat turiu susijusį tikslą su studijomis kurį noriu pasiekti savo pastangomis. Tai puikiai mokytis... Manau, kad tai bus lengva, nes įstojau ten kur mano širdis labiausiai norėjo. Kuo skiriasi mokymasis mokykloje ir universitete/kolegijoje? Ogi tuo, kad studijų kryptį renkiesi pats ir į kiekvieną paskaitą žingsniuoji su šypsena. Tikiuosi, kad toks mano entuziazmas liks visiems likusiems studijų metams. Nauja aplinka, žmonės - įkvepia tobulėti ir nenuleisti rankų, kai iškyla sunkumai.
  Manau, kad ne tik karjeros srityje reikia turėti tikslų. Truputi sunkesnė man užduotis, tai mąstyti ir išlikti pozityvia. Dar vienas tikslas, kurį stengsiuosi vykdyti nuo šiandien, tai tobulinti savo asmenybę. Įkvepiančios citatos, laiko planavimas, bendravimas su žmonėmis kurie sugeba pakelti nuotaiką ir išmokyti kažko naujo, kiekvieną dieną padaryti kažką ko dar nesu dariusi, mažiau laiko praleisti prie facebook'o, o vietoj to geriau paskaityti knygą, kurių beje, mano mini "knyginėlyje" atsirado apsčiai... ir dar labai labai daug įvairių dalykų kas gali mane įkvėpti ir sukelti norą gyventi, o ne egzistuoti. Taip pat, asmenybės tobulėjimui įtakos turi ir sveikata. Šioje vietoje pastangų teks įdėti tikrai nemažai. Pradėti sveikai maitintis ir sportuoti yra pati sunkiausia užduotis man. Bet, aš savimi tikiu. Tikiu, kad įveiksiu visas kliūtis ir pradėsiu gyventi kitaip.
  Pastebėjau, kad neberandu laiko savo mylimiausiam hobiui - filmams. Jau nepamenu kada paskutinį kartą žiūrėjau kokį nors rimtesnį filmą. Hmm, o gal...? Geriau pagalvojus, turbūt prie rimtesnių būtų galima priskirti visas pasaulio paaugles sužavėjusį filmą "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Prisipažinsiu. Buvau nusprendusi, kad jo net nežiūrėsiu ir visada ignoruodavau kai jį pasiūlydavo draugai, nes asmeniškai manęs aprašymas nesužavėjo visiškai. Ir apsiseilėjusios, ašaromis apsipylusios paauglės dievinančios šį filmą taip pat keldavo juoką ir dar labiau atstumdavo jį peržiūrėti. Tačiau... vieną vakarą, kai neradau ką žiūrėti ir nuotaika buvo labai bloga, pasirinkau būtent šį filmą. Ir žinot... visiškai nesigailiu. Pabaiga buvo netikėta... o pats siužetas įkvėpė gyventi toliau, mėgautis kiekviena gyvenimo teikiama akimirka, nesvarbu kokia ji bebūtų. O svarbiausia-siekti savo tikslo bet kokia kaina.

Skirta vienai, bet tinka visiems.

 Sunkiausia gyvenime, mano nuomone, yra būti savimi. Baimę, jog tavęs nepriims aplinkiniai tokio koks iš tiesų esi, turbūt, esame patyrę visi. Aš ne išimtis. Tačiau, supratau, kad jei nebūsi toks koks esi, neišsakysi savo nuomonės, tai būsi pilka masė, kurios tikrai pasauly yra žymiai per daug. Kodėl reikia bijoti išsakyti savo nuomonę? Kodėl reikia taikytis prie kitų, jei norisi pasielgti kitaip? Žmogus-gyvena tik vieną kartą. Ir nematau jokios argumentuotos priežasties, kodėl jis turi savo galvą lenkti prieš kitus, tuos, kurie yra to neverti. 

 Manymas, jog lindimas kitiems į sėdimąją padės kažko pasiekti gyvenime yra nulio vertės. Jei ir pavyks kažko pasiekti, vis tiek mintis jog visą tą gerą gyvenimą gavai tik dėl to, jog moki labai gerai lįsti kitiems į akis, niekada nepaleis. Ir negalėsi užtikrintai visiems sakyti, kad viską pasiekei pats. Nesvarbu ką tektų pasiekti, gerą vardą visuomenėje ar gerą darbą. Jeigu kažkoks įtakingas dėdė ar teta pasakys, kad jam, tarkim, raudona spalva yra negraži, tai ir tu pradėsi vardinti vien tik šios spalvos trūkumus ir dar pridėsi frazę, jog ir tau ši spalva yra šlykšti, nors iš tiesų tau ji labai patinka ir kaip tik šiuo metu dėvi apatinius būtent raudonos spalvos. Ir vardan ko visą tai? Nejaugi taip sunku yra paprieštarauti įtakingam dėdei ar tetai? Nei vienam žmogui, mano nuomone, nėra įdomu bendrauti su padlaižūnu. 

 Ankščiau, kai savo nuomonę pasilikdavau sau, man buvo žymiai sunkiau, nei dabar, kai savo nuomonę rėžiu tiesiai į akis. Būdavo baisu draugei pasakyti, jog jos suknelė ar lūpdažis kurį ji labai mėgsta man nepatinka. Žinoma, visur reikia turėti ribas, tačiau tik argumentuotos neigiamos kritikos išsakymas yra pateisinamas. Ir juo labiau, ne vien trūkumus reikia pastebėti aplinkiniuose. Kuo mažiau neigiamų emocijų, tuo gyvenimas atrodo lengvesnis ir gražesnis. Jei džiaugsiesi kiekviena akimirka, gyvenime ir taip pradės sektis, net nereikės lįsti kitiems į akis, jog kažko pasiektum. :)

Tiesiog.

 Tuo metu man atrodė, kad tai žmogus su kuriuo man gera bendrauti. Buvau naivi. Maniau, kad tie ilgi susirašinėjimai nieko nereiškia, kad tobulas bendravimas su vaikinu tik tobulas bendravimas ir nieko daugiau. Bet. Viskas pasikeitė kai sužinojau apie Jo jausmus man. Tuo metu tai buvo tik lengva simpatija man. Tiesą pasakius pasijutau labai blogai kai tai sužinojau, nes labai bijojau. Tada dar buvau per jauna suprasti ko būtent aš bijojau. Pasąmonė stengėsi mane apsaugoti nuo to, bet ar pavyko? Taigi, aš į Jo jausmus nieko neatsakiau. Tiksliau pasakiau, kad nieko Jam nejaučiu. Tikrai nieko Jam nejaučiau, nenorėjau apgaudinėti, suteikti vilčių. Po to, kai sužinojau, kad esu ne tik draugė, aš pradėjau kitaip bendrauti. Sunku buvo išlaikyti žvilgsnį bendraujant, kalbėti "gyvai", jaučiausi nejaukiai būnant su juo. Kiek pamenu, tos temos apie jausmus nelietėm ilgai. Po kiek laiko vėl teko "išgyventi" Jo jausmų proveržį. Deja, mano atsakymas buvo tas pats. Kaip ir pirmąjį kartą, taip ir sekantį po jausmų išpažinties buvo laikotarpis, kai pablogėdavo bendravimas. Būdavo taip, kad visą vasarą nebendraudavom. O aš buvau naivi ir tikėjausi, kad po vasaros atostogų viskas pasimirš. Praeis ta simpatija ir mes nors ir nebebendrausim taip kaip ankščiau, bet bent jau nepyksim dėl to kas buvo ir linksmai pasijuoksime iš to. Deja, vėl viskas vyko ne taip kaip aš tikėjausi. Po vasaros atostogų sužinojau, kad jo jausmai ne tai kad pradingo, bet priešingai, sustiprėjo... Taip tęsėsi kelerius metus. Buvo visko tarp mūsų, bet aš nesigailiu, kad taip nutiko.

 Dabar kiek žinau jis man nejaučia nieko ir yra laimingas su panele kuri atsako į jo jausmus. Aš tikrai džiaugiuosi, kad jis pagaliau yra laimingas ir nebesikankina.

 Na o aš... O aš nežinau kas man yra, nes aš Jo pasiilgau. Labai. Juokingiausia tai, kad aš jį matau kiekvieną diena ir noriu su juo pasikalbėti taip šiltai ir maloniai kaip ankščiau. Vis palydžiu žvilgsniu Jį einati ir suprantu, kad Jis į mane niekada nebežiūrės taip, kaip tada.

Aš suprantu ir sutinku, kad gyvenimas turi būti kaip zebras-juoda, balta, juoda... Bet ką daryti, jei "juoda" niekaip nenori palikti gyvenimo? 

Svajonė.

 Nors šiuo metu mano akys yra labai skaudančios ir turbūt raudonos. Nedrįstu pažiūrėti į veidrodį. Būtent šiuo metu aš turėčiau ramiai miegoti, bet negaliu užmigti. Daug minčių nepalieka mano galvos ramybėje.  

 Šiuo metu esu pasinėrusi į svajones. Pavyzdžiui svajoju apie tai kaip vėlyvo pavasario savaitę noriu praleisti kokioje nors ramioje kaimo sodyboje. Aplink miškai. Lyja gaivus ir šiltas pavasario lietus. O aš susisukusi į pledą terasoje gersiu žalią arbatą ir klausysiu ramaus lietaus lašų atsitrenkimo į žolę. Taip sėdėsiu ilgai ir niekas manęs netrukdys. Šito aš labiausiai ir noriu, kad niekas man netrukdytų. Leistų tiesiog žiūrėti kaip lyja ir nieko daugiau. Po tokios lietaus "terapijos" nueisiu pagulėti karštoje vonioje. Po jos tiesiai į lovą ir ramiai užmigsiu. Jokio televizoriaus, kompiuterio ar telefono. Jokių rūpesčių. Jokių neigiamų emocijų. Tik ramybė. 

Ou, po tokios savaitės būčiau kupina jėgų, naujų idėjų, noro gyventi, pozityvaus mastymo. O dabar jaučiuosi lyg ''stovėčiau'' vietoje ir toliau netobulėčiau, ''neaugčiau''. Kiekvienam reikia atostogų, o man jų reikia būtent dabar ir būtent tokių išsvajotų. 

Noriu pamiršti tai kas buvo ir gyventi toliau. Tikiuosi pavyks.