Sunkiausia gyvenime, mano nuomone, yra būti savimi. Baimę, jog tavęs nepriims aplinkiniai tokio koks iš tiesų esi, turbūt, esame patyrę visi. Aš ne išimtis. Tačiau, supratau, kad jei nebūsi toks koks esi, neišsakysi savo nuomonės, tai būsi pilka masė, kurios tikrai pasauly yra žymiai per daug. Kodėl reikia bijoti išsakyti savo nuomonę? Kodėl reikia taikytis prie kitų, jei norisi pasielgti kitaip? Žmogus-gyvena tik vieną kartą. Ir nematau jokios argumentuotos priežasties, kodėl jis turi savo galvą lenkti prieš kitus, tuos, kurie yra to neverti.
Manymas, jog lindimas kitiems į sėdimąją padės kažko pasiekti gyvenime yra nulio vertės. Jei ir pavyks kažko pasiekti, vis tiek mintis jog visą tą gerą gyvenimą gavai tik dėl to, jog moki labai gerai lįsti kitiems į akis, niekada nepaleis. Ir negalėsi užtikrintai visiems sakyti, kad viską pasiekei pats. Nesvarbu ką tektų pasiekti, gerą vardą visuomenėje ar gerą darbą. Jeigu kažkoks įtakingas dėdė ar teta pasakys, kad jam, tarkim, raudona spalva yra negraži, tai ir tu pradėsi vardinti vien tik šios spalvos trūkumus ir dar pridėsi frazę, jog ir tau ši spalva yra šlykšti, nors iš tiesų tau ji labai patinka ir kaip tik šiuo metu dėvi apatinius būtent raudonos spalvos. Ir vardan ko visą tai? Nejaugi taip sunku yra paprieštarauti įtakingam dėdei ar tetai? Nei vienam žmogui, mano nuomone, nėra įdomu bendrauti su padlaižūnu.
Ankščiau, kai savo nuomonę pasilikdavau sau, man buvo žymiai sunkiau, nei dabar, kai savo nuomonę rėžiu tiesiai į akis. Būdavo baisu draugei pasakyti, jog jos suknelė ar lūpdažis kurį ji labai mėgsta man nepatinka. Žinoma, visur reikia turėti ribas, tačiau tik argumentuotos neigiamos kritikos išsakymas yra pateisinamas. Ir juo labiau, ne vien trūkumus reikia pastebėti aplinkiniuose. Kuo mažiau neigiamų emocijų, tuo gyvenimas atrodo lengvesnis ir gražesnis. Jei džiaugsiesi kiekviena akimirka, gyvenime ir taip pradės sektis, net nereikės lįsti kitiems į akis, jog kažko pasiektum. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą