Tiesiog.

 Tuo metu man atrodė, kad tai žmogus su kuriuo man gera bendrauti. Buvau naivi. Maniau, kad tie ilgi susirašinėjimai nieko nereiškia, kad tobulas bendravimas su vaikinu tik tobulas bendravimas ir nieko daugiau. Bet. Viskas pasikeitė kai sužinojau apie Jo jausmus man. Tuo metu tai buvo tik lengva simpatija man. Tiesą pasakius pasijutau labai blogai kai tai sužinojau, nes labai bijojau. Tada dar buvau per jauna suprasti ko būtent aš bijojau. Pasąmonė stengėsi mane apsaugoti nuo to, bet ar pavyko? Taigi, aš į Jo jausmus nieko neatsakiau. Tiksliau pasakiau, kad nieko Jam nejaučiu. Tikrai nieko Jam nejaučiau, nenorėjau apgaudinėti, suteikti vilčių. Po to, kai sužinojau, kad esu ne tik draugė, aš pradėjau kitaip bendrauti. Sunku buvo išlaikyti žvilgsnį bendraujant, kalbėti "gyvai", jaučiausi nejaukiai būnant su juo. Kiek pamenu, tos temos apie jausmus nelietėm ilgai. Po kiek laiko vėl teko "išgyventi" Jo jausmų proveržį. Deja, mano atsakymas buvo tas pats. Kaip ir pirmąjį kartą, taip ir sekantį po jausmų išpažinties buvo laikotarpis, kai pablogėdavo bendravimas. Būdavo taip, kad visą vasarą nebendraudavom. O aš buvau naivi ir tikėjausi, kad po vasaros atostogų viskas pasimirš. Praeis ta simpatija ir mes nors ir nebebendrausim taip kaip ankščiau, bet bent jau nepyksim dėl to kas buvo ir linksmai pasijuoksime iš to. Deja, vėl viskas vyko ne taip kaip aš tikėjausi. Po vasaros atostogų sužinojau, kad jo jausmai ne tai kad pradingo, bet priešingai, sustiprėjo... Taip tęsėsi kelerius metus. Buvo visko tarp mūsų, bet aš nesigailiu, kad taip nutiko.

 Dabar kiek žinau jis man nejaučia nieko ir yra laimingas su panele kuri atsako į jo jausmus. Aš tikrai džiaugiuosi, kad jis pagaliau yra laimingas ir nebesikankina.

 Na o aš... O aš nežinau kas man yra, nes aš Jo pasiilgau. Labai. Juokingiausia tai, kad aš jį matau kiekvieną diena ir noriu su juo pasikalbėti taip šiltai ir maloniai kaip ankščiau. Vis palydžiu žvilgsniu Jį einati ir suprantu, kad Jis į mane niekada nebežiūrės taip, kaip tada.