Labai seniai to nedariau... sunku pradėti. Ne, ne rašyti, o tiesiog pradėti kapstytis savo galvoje. Prisiminti užmirštus dalykus. Vieni iš jų kelia liūdesį, kiti džiaugsmą, bet viską palikau praeityje. Tačiau tik man taip iš pradžių atrodė. Prisiminimų šleifas vis persekioja mane iki šiol, kad ir kaip sunku tai pripažinti. O aš noriu laisvai ir laimingai gyventi toliau, tai pagrindinis mano tikslas. Gal net ir geriau viską rimtai apgalvoti ir leisti, kad vėjai išnešiotų į visas keturias puses, o mano galva liktų tuščia, bet pilna noro gyventi. Tačiau, nors ir kaip norėčiau viską ištrinti, tai, deja, yra visiškai neįmanoma. Praeities neištrinsi, bet sukaupusi patirtį galėsi nebekartoti tų pačių klaidų. Dabar galvoju... kodėl mes, žmonės, esame tokie sutvėrimai kurie vistiek dar kartą ir dar kartą kartojame tas pačias klaidas? Kodėl mes iš jų nepasimokome? Gal dėl to, kad tos klaidos nėra tokios ir skausmingos kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Gal viltis, kad kitą kartą bus geriau. Tai naivumas, labai milžiniškas naivumas, tačiau be jo gyventi būtų neįdomu lygiai taip pat kaip ir be klaidų, o visą tai skatina žmogaus augimą. 

Mano klaida buvo atleisti žmogui, priimti jį vėl į savo gyvenimą. Ar aš dabar gailiuosi tokio sprendimo? -Ne. Jei leistų grįžti atgal ar elgčiausi lygiai taip pat? -Žinoma, kad taip. 

Kad ir kaip mane visi vyresni žmonės mokė, kad reikia atleisti tam kas įskaudino ir jį paleisti, bet to aš padaryti negalėjau. Kadangi labai mylėjau, nors nesu tikra, kad tai buvo ir dar vis yra - meilė. Jis man yra viskas - pirmas rimtas vaikinas, pirmas žmogus kuris man rodė begalinę šilumą, pirmas mano gyvenime vyras, pirmas kuris mane lietė ir jaudino taip, kaip dar niekada niekas to nėra daręs, Tačiau, aš niekada nebuvau atvira sau, o juo labiau jam. Bijau pripažinti, kad jis yra tik mano užgaida. Aš jo labai norėjau, jis buvo mano tikslas, o kai jį pasiekiau, tai tapo nebeįdomu. Bet jau buvo vėlu, nes mes tapome pora. Taip slinko dienos, o aš jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Man neberūpėjo niekas kas yra bent truputi susijęs su juo. Pradėjau jo nekęsti. Ir sprogau galutinai - palikau jį. Bet prieš tai darydama, maniau, kad bus lengva, kad AŠ tokia stipruolė, savarankiška panelė tikrai nesigailėsiu ir neapašarosiu tokio savo sprendimo. O nutiko tai, ko aš nesitikėjau visiškai, nesupratau nieko kas su manimi vyko. Tą akimirką, kai iš mūsų tapo aš ir jis, aš apgalvojau ką padariau, nekenčiau savęs, degiau iš pykčio jam ir sau, nebenorėjau nieko... Po labai mažo laiko tarpo jis vėl mane susigrąžino. Prisiklausiau pažadų, kad viskas pasikeis, kad man nebereikės kentėti, ilgai laukti permainų. Tačiau, tai buvo melas, kuris mane vėl iš naujo po truputi "valgo". Ar aš pasimokysiu iš buvusių įvykių ar ne - šiuo metu atsakyti tikrai negaliu.
Man trukdo nepasitikėjimas kitais žmonėmis būti pilnai atvirai. Bet, aš labai pykstu ant savęs už tai, kad tam žmogui kuris kiekvieną vakarą nori apkabinti mane, pasakyti, kad myli ir pabučiuoti - aš nesu atvira. Aš jam negaliu pasakyti, kad labai dažnai būdama su juo aš prisimenu kitą vaikiną, kurio nemačiau jau labai seniai, kad labai daug apie jį galvoju ir jaučiu jam labai šiltus jausmus, BET jei atsirastų galimybė išeiti, aš to nepadaryčiau. Nesugebėčiau. Nes bijočiau mesti taką dėl takelio ir lygiai taip pat kaip ir pirmąjį kartą susimauti, kad tai nebūtų tik dar vienas noras kažko pasiekti ir užkariauti, o paskui verkti, kad esu nelaiminga.
Aš privalau išmokti būti atvira pirmiausia sau, o paskui ir kitiems. Taip gyventi būtų paprasčiau.